Ribos – dažnas žodis mūsų kasdienybėje. Tačiau ar teisingai jį suprantame? Kokie signalai rodo, kad ribos peržengtos? Kaip išmokti pasakyti ne? Apie šiuos ir dar daugiau klausimų kalbėjomės su dr. Aiste Dromantaite – socialinių mokslų daktare, akredituota koučingo specialiste (ICF ACC) ir licencijuota psichoterapeute, turinčia daugiau nei 20 metų patirtį. Aistė padeda žmonėms atrasti savo potencialą ir įgyvendinti asmeninius bei profesinius tikslus. Ji gilinasi į emocinės sveikatos ir lyderystės temas, veda užsiėmimus apie savęs pažinimą, perdegimo prevenciją ir efektyvų komandų valdymą. Aistės tikslas – padėti kiekvienam žmogui rasti pusiausvyrą tarp karjeros, asmeninio gyvenimo ir vidinės ramybės, naudojant mokslo pagrįstus metodus ir praktiškus įrankius.
Kaip galėtų skambėti „ribų apibrėžimas“?
Ribas apibrėžčiau kaip psichologinį, emocinį ir fizinį apsisaugojimą nuo to, kas yra nepriimtina apsaugant savo savivertę, energiją ir gerovę. Tai ar tas, kas peržengia tokias ribas, atriboti sveiku, konstruktyviu būdu nuolat pakartojant, kas yra priimtina ir kas ne nesiteisinant ir be kaltės bei gėdos jausmo. Dažnai žmonių ribos yra „išplaukusios“ – tai, kas kažkam atrodo norma, dažnai kitam būna gana didelis „užribis“ ir nepriimtina elgsena, tačiau nuolat kyla klausimas, o kiek į tai atkreipiame dėmesį, pastebime, sureaguojame? Dažniausiai esame linkę manyti, kad už kitą žinome geriausiai arba jog kitas žino, kas mums yra geriausia. Todėl svarbu yra gebėti tiek patiems atsitraukti laiku ir gerbti kitų ribas, tiek gerbti savąsias. Taip pat ribos yra susijusios su dažnu „taip“ sakymu net ir tuomet, kai nebėra jėgų ar noro pamirštant save ir nekreipiant dėmesio į savuosius poreikius. Tad nenuostabu, kad dažnai prarandame emocinę pusiausvyrą ir „pratrūkstame“, nes kurį laiką nepastebėjome leidžiantys tiek sau, tiek kitiems peržengti savo galimybių ribas, pervargę. Taigi bendrai tariant, asmeninės ribos – tai tarsi vidinė linija, kuri skiria, kas man priimtina nuo to, kas peržengia mano komforto zoną ir asmeninius resursus. Jų saugojimas leidžia apsaugoti emocinę gerovę, užtikrinčiau jaustis gyvenime ir santykiuose bei leidžia neperdegti.
Kokie signalai rodo, kad laikas pasakyti „ne“ papildomiems darbams ar viršvalandžiams?
Jei žmogus jaučiasi išsekęs, jam sunku susikaupti, dažnai pratrūkstama pykčiu, jaučiamas didelis nuovargis, dirglumas, bet yra toliau tęsiami darbai, o poilsis vis labiau siejamas su „tinginyste“ ir kalte, jei ima stipriai kentėti tiek santykiai, tiek asmeninė sveikata, kelčiau klausimą, kiek stipriai yra peržengtos asmeninės to žmogaus ribos ir kiek jas ne tik peržengė kiti, bet ir pas žmogus peržengė savąsias kaskart „perlipdamas“ per savo galimybių ribas.
Todėl labai svarbu tvirtai, bet kartu ir mandagiai atsakyti tiek sau, tiek kitam, kad galiu tiek, kiek galiu, ir priotetizuotis savo užduotis bei sprendimus. Pavyzdžiui, galime sureaguoti ir taip, kad „taip, girdžiu, klausimas išties svarbus, tačiau turiu užbaigti užduotį A ir tuomet galėsiu atlikti užduotį B“. Arba – „peržiūrėkime prioritetus – jei darau B, negalėsiu padaryti A, ar taip mums tinka? Jei ne, ką keičiame?“. Verta nuolat sau priminti, kad norint išlaikyti darbo kokybę, būtinos yra pertraukos, kad ir minimalios – išgerti arbatos, pabūti tyloje, prisėsti prietemoje ir ramiai pakvėpuoti… Reiktų suprasti, kad trumpalaikėje perspektyvoje išties galime labai daug ką padaryti, įveikti, atlikti, siekti puikų rezultatų ir tai yra nuostabu. Tačiau, jei į save nekreipiame dėmesio, ilgalaikėje perspektyvoje gresia daug įvairių tiek fizinių, tiek psichologinių sunkumų – atsirandanti ir gilėjanti depresija, vis didesnis nuovargis, iš niekur vis dažniau atsirandantis nerimas, dažnos panikos atakos ir galiausiai perdegimas, iš kurio atsistatyti prireiks daug daugiau laiko nei į jį „ėjome“ bei priemonių – medikamentinio gydymo, pavyzdžiui. Todėl svarbu mokytis pasirūpinti laiku ir vietoje savimi ir nesijausti dėl to kaltu, kad remiamės vidiniu kompasu, kuris kartais pasako „stop“ – svarbiausia, kad nepasakytų to su visam…
Kaip išlikti empatiškam pacientams, bet kartu apsaugoti savo emocinę sveikatą? / Kaip neprarasti empatijos, bet kartu apsaugoti savo emocinę sveikatą?
Čia labai svarbus savęs atskyrimas nuo kito žmogaus ir kadangi esu geštalto krypties terapeutė, joje sakoma „tu esi tu, o aš esu aš, ir mudu esame atskiros asmenybės“ – tai padeda nesusitapatinti su kitu, neperimti kito kaip savo tapatumo. Tad lygiai taip pat tokio požiūrio rekomenduočiau laikytis ir darbe su klientais ar pacientais – suprasti ir užjausti kitą, tačiau neprisiimti jo emocijų kaip savo. Tai, kad supranti žmogaus situaciją, dar nereiškia, kad turi prisiimti ir jo skausmą. Verta vis sau priminti, kad „kad ir kaip skaudu, jautru ir beviltiška bebūtų, tai yra kito žmogaus istorija, jo gyvenimas, jo mokymosi kelias ir eiga“, taip pat negalime susireikšminti ir galvoti, kad galime gyventi už kitą ar kad galime kažkaip pakeisti kito gyvenimą. Ką mes galime, tai patarti, pasikalbėti, tikėti tuo žmogumi ir jo galimybėmis, su meile jam padėti, tačiau tuo pačiu ir gebėti „atsitraukti“ nuo jo ir priminti, kad jis taip pat yra suaugęs, sąmoningas žmogus ir jis pats renkasi, ką daryti toliau. Tad svarbu vis sau priminti, jog „galiu būti šalia, bet negaliu būti atsakingas ar atsakinga už kito gyvenimą“.
Apsaugant save ir atstatant ribas taip pat labai svarbūs yra įvairūs ritualai – „persijungimas“ nuo darbo prie asmeninio gyvenimo, pavyzdžiui, tas pats sąmoningas chalato nusivilkimas kaip ritualas, kad „darbą palieku darbe“, bet tą sąmoningai suvokiu ir jaučiu, matau, apmąstau, kaip tai atlieku, nedidelis pasivaikščiojimas iki sugrįžtant namo, iškilusių nerimastingų minčių užsirašymas telefone ar raminančios muzikos pasiklausymas.
Taip pat labai svarbu fizinis ritmas – tinkamas miegas, fizinis aktyvumas, meditacija ar ramybės laikas sau. Taip, būna dienų, kuomet susideda daug darbų ir miego lieka gana ribotai. Tačiau ką galime padaryti po tų dienų, tai pasiplanuoti, kaip galime skirti laiko pailsėti po tokio intensyvaus laiko ir taip padėti sau. Taigi – kiek tai darome dėl savęs ir kiek vėl apsikrauname dar daugiau kitais rūpesčiais užuot pasirūpinę savimi ir nuo savęs pabėgdami? Čia svarbu prisiminti, kad norėdami kitiems kažką duoti, patys turime būti „pilni“ – iš tuščio puodelio nepagirdysi ir nepamaitinsi. Esame tik žmonės su savo apribojimais ir galimybėmis, ir kad labai svarbu savimi jei ne iškart, tai po to susidariusio didelio rūpesčio ar darbo sveikai savimi pasirūpinti pagalvojant, kas gali mane vėl pripildyti, suteikti malonumo ir leistų atsistatyti – kam masažas, kam pokalbis su kolegomis ar draugais, kam tylos vakaras su arbata ir muzika.
Kaip diplomatiškai pasakyti „ne“, kai iš tavęs tikimasi per daug?/ Kaip susitarti dėl ribų su pacientais ir jų artimaisiais?
Tokiose situacijose ne tik kitiems, bet ir sau labai svarbu nuolat priminti, kad „galiu padėti darbo valandomis ir užtikrinti kokybišką priežiūrą darbo metu, tačiau už darbo ribų man taip pat reikia laiko atsistatyti, kad galėčiau būti darbingas/a“, jog darbą atlikti galiu per numatytą ir sutartą laiką, ir kad taip pat mano laikas vertas pagarbos. Jei pakankamai gerbsime save ir tai aiškiai išreikšime, tuomet ir kitų pagarba bei ribos bus atitinkamai pagarbios mūsų atžvilgiu. Iš pradžių tai daryti nėra lengva, tačiau pradėjus atitinkamai apsibrėžti savo galimybių ribas, tai taps natūralia ir nebegluminančia kasdienybe. Tad pirmiausia viskas prasideda nuo mūsų pačių santykio su savimi ir tuomet elgsena su kitais ar kitų elgsena su mumis yra tam tikras tokio santykio atspindys, per kurį galime „pasimatuoti“, kiek gebame nubrėžti ribas ir jas išlaikyti, ir kur jau jas peržengiame tiek patys, tiek leidžiame tai daryti kitiems.
Kaip palaikyti pusiausvyrą tarp profesinio pašaukimo ir asmeninio gyvenimo? Kaip kurti sveikas ribas medicinos srityje?
Labai svarbu suprasti, kad jei darbui skiriame pakankamai daug laiko, tuomet labai svarbu tiek pat ar net truputį daugiau jo skirti poilsiui – jei vienur esame stipriai atsidavę, atsidavę turime būti ir sau. Tad patys turime nusibrėžti ribas ir skirti laiko sau, nes tik dirbdami ir pamiršdami save, mes pamirštame ir balansą gyvenime. Kaip ir bet kuriam specialistui, taip ir medicinos srities darbuotojams svarbu ne tik atskirti darbą ir gyvenimą, bet ir mokėti išbūti su sunkiomis emocijomis, ribomis, kurios yra ne tik apie „ne“ pasakymą laiku ir vietoje, bet ir vidinė būsena, kurioje leidžiame sau daugiau būti, išbūti, išjausti ir neprarasti savęs kitų reikaluose. Tad ribas turėtume brėžti ne dėl abejingumo, o dėl to, kad išsaugodami save ir būdami pilni resursų galime iš tikro padėti ir kitiems. Poilsis nėra prabanga – tai būtinybė kiekvienam specialistui, o ribos yra kartu ir geros savijautos pamatas – tai nėra egoizmas, kaip gali atrodyti kartais daugumai. Tai būdas pasirūpinti savimi, kad išliktum stiprus ir galėtum būti toks kitiems. Todėl svarbu nuolat sau priminti, jog ribos ir pusiausvyra tarp darbo ir asmeninio gyvenimo yra tai, kas leidžia man išlikti profesionaliu ir kartu džiaugtis gyvenimu.
